Be šūvio pirmąją sovietų okupaciją pasitikę lietuviai antros tokios progos nesuteikė – beveik dešimt metų, nuo 1944 m. vasaros iki 1953 m. pavasario, jie ginklu kovojo už savo laisvę. Siekis atkurti nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką subūrė slaptai veikusią karinę politinę savanorių organizaciją, kurios nariai partizanai duodavo priesaiką, nešiodavosi ginklą ir skiriamuosius ženklus, paklusdavo aukštesnei vadovybei, o jų veiklą reglamentavo norminiai dokumentai (statutai, įstatai ir kt.).